Turite darbą, namus, artimų žmonių, mėgstamų užsiėmimų ir, atrodytų, nėra kuo skųstis. Tačiau kažkur viduje vis tiek kirba mintis: norėčiau daugiau.
Geresnio darbo. Didesnių pajamų. Daugiau kelionių. Gražesnių namų. Naujų santykių. Geresnės fizinės formos. Dar vieno pasiekimo.
Kartais dėl tokių minčių net pasijuntame kalti. Jeigu gyvenimas ir dabar nėra blogas, kodėl negalime tiesiog būti patenkinti tuo, ką turime?
Tačiau noras judėti pirmyn nebūtinai reiškia nedėkingumą ar nepasitenkinimą gyvenimu.
Galima būti dėkingam ir kartu norėti daugiau
Dėkingumas ir ambicijos nebūtinai prieštarauja vienas kitam.
Galite mėgti savo dabartinį darbą ir kartu siekti aukštesnių pareigų. Galite džiaugtis gyvenimu vieni ir kartu norėti sutikti mylimą žmogų.
Lygiai taip pat galima didžiuotis jau pasiektu sportiniu rezultatu ir kartu išsikelti kitą tikslą.
Dėkingumas labiau susijęs su tuo, ką turime šiandien, o ambicijos – su tuo, ką norėtume sukurti rytoj.
Todėl pats noras kažko daugiau nėra problema.
Kur kas svarbiau suprasti, kodėl to norime.
Paklauskite savęs: kodėl man to reikia?
Įsivaizduokite, kad norite paaukštinimo darbe.
Viena priežastis gali būti noras išmokti kažko naujo, prisiimti daugiau atsakomybės, uždirbti daugiau ar išbandyti savo galimybes.
Tačiau motyvacija gali būti ir kitokia: „Jeigu mane paaukštins, pagaliau įrodysiu, kad esu pakankamai geras.“
Išoriškai tikslas tas pats, tačiau vidinė priežastis visiškai skirtinga.
Kai pasiekimai tampa pagrindiniu būdu įrodyti savo vertę sau ar aplinkiniams, net didelė pergalė gali suteikti tik trumpalaikį pasitenkinimą.
Kodėl pasiekus tikslą džiaugsmas kartais taip greitai dingsta?
Psichologijoje egzistuoja sąvoka hedoninė adaptacija.
Paprastai tariant, žmogus geba priprasti prie teigiamų gyvenimo pokyčių.
Įsivaizduokite, kad gaunate gerokai didesnį atlyginimą. Pirmus mėnesius skirtumas atrodo didžiulis. Galite daugiau sau leisti, mažiau jaudintis dėl sąskaitų ir jaučiate, kad gyvenimas pagerėjo.
Tačiau po kurio laiko naujas atlyginimas tampa tiesiog jūsų atlyginimu.
Tai, kas anksčiau atrodė kaip didelis pasiekimas, tampa kasdienybe.
Tada gali atsirasti nauja mintis: „Jeigu uždirbčiau dar daugiau…“
Tas pats gali nutikti nusipirkus automobilį, persikėlus į geresnius namus, gavus paaukštinimą ar pasiekus ilgai lauktą tikslą.
„Kai turėsiu X, tada būsiu laimingas“
Štai čia galima patekti į savotiškus spąstus.
„Kai numesiu 10 kilogramų, tada būsiu patenkintas.“
„Kai uždirbsiu 3 000 eurų per mėnesį, tada galėsiu atsipalaiduoti.“
„Kai nusipirksiu namą, tada gyvenimas bus sutvarkytas.“
Tikslas pasiekiamas – ir netrukus atsiranda kitas.
3 000 eurų tampa 4 000. Nedidelis namas – didesniu. Vienas profesinis pasiekimas – dar aukštesnėmis pareigomis.
Tikslų turėjimas savaime nėra problema. Problema atsiranda tada, kai sau nebeleidžiame pasidžiaugti nė vienu pasiekimu.
Kaip suprasti, ar ambicijos tapo spąstais?
Galite sau užduoti labai paprastą klausimą:
Kas vyksta, kai pasiekiu tai, ko taip norėjau?
Ar jaučiu pasitenkinimą? Ar leidžiu sau pasidžiaugti? Ar pastebiu, kiek daug jau nuveikiau?
O gal pasiektas tikslas beveik iš karto praranda vertę ir mintyse jau skamba: „Gerai, o kas toliau?“
Jeigu nė vienas pasiekimas niekada neatrodo pakankamas, gali būti verta pagalvoti ne apie dar didesnį tikslą, o apie priežastį, kodėl ankstesni pasiekimai nesuteikia laukto pasitenkinimo.
Ambicijos gali būti labai sveikos
Norėti daugiau nėra tas pats, kas būti nelaimingam.
Ambicijos gali skatinti mokytis, kurti, sportuoti, keliauti, keisti profesiją ar tiesiog išbandyti dalykus, kurių anksčiau nedrįsome.
Sveikas siekis galėtų skambėti taip:
„Man patinka tai, ką turiu, bet noriu pamatyti, ką dar galiu pasiekti.“
Visai kitaip skamba:
„Tai, ką turiu, nieko nereiškia, kol nepasieksiu daugiau.“
Pirmuoju atveju naujas tikslas papildo gyvenimą. Antruoju – nuo jo pradedame priklausyti.
Nepaverskite gyvenimo nesibaigiančiu laukimu
Vienas didžiausių pavojų nuolat siekiant kito tikslo – pradėti gyventi ateityje.
Laukiame savaitgalio. Tada atostogų. Tada paaukštinimo. Tada naujo automobilio. Tada didesnio būsto.
Ir nepastebime, kad didelę gyvenimo dalį praleidžiame laukdami momento, kai pagaliau būsime patenkinti.
Todėl galima norėti geresnio darbo, bet kartu vertinti dabartinį. Galima svajoti apie santykius, tačiau nelaikyti dabartinio gyvenimo nepilnaverčiu. Galima siekti geresnės fizinės formos ir kartu didžiuotis tuo, ką jau pavyko pasiekti.
Norėti daugiau – normalu
Žmogaus noras augti, atrasti ir siekti naujų tikslų nebūtinai reiškia, kad dabartiniame gyvenime kažko trūksta.
Kartais tai tiesiog smalsumas ir noras pamatyti, kas laukia toliau.
Svarbiausia, kad naujas tikslas netaptų sąlyga, kurią keliame savo laimei:
„Būsiu laimingas tik tada, kai…“
Galima siekti daugiau ir kartu vertinti tai, ką jau turime.
Galbūt būtent čia ir slypi sveikiausia pusiausvyra – ne nustoti norėti daugiau, o išmokti nepamiršti to, ką jau pasiekėme.
