Ar įmanoma suprasti, kad žmogus meluoja, vien klausantis jo kalbos?
Filmuose melagį dažnai išduoda nervingumas, akių kontakto vengimas ar neramūs rankų judesiai. Realybėje viskas gerokai sudėtingiau.
Vis dėlto buvęs FBI specialusis agentas ir elgesio analizės specialistas Jackas Schaferis atkreipia dėmesį į tam tikras frazes, kurios pokalbio metu gali rodyti, kad pašnekovas vengia tiesaus atsakymo arba palieka sau galimybę vėliau pakeisti pasakojimą.
Štai penki pavyzdžiai.
1. „Na, maždaug tiek“
Iš pirmo žvilgsnio visiškai nekalta frazė.
Tačiau Schaferis siūlo atkreipti dėmesį į žodį „maždaug“.
Jeigu žmogus papasakojo viską, ką žino, natūralesnis atsakymas galėtų būti: „Tai viskas.“
Žodis „maždaug“ palieka tam tikrą rezervą. Pašnekovas tarsi nepasako, kad daugiau informacijos tikrai nėra.
Tai nereiškia, kad žmogus būtinai meluoja. Jis gali tiesiog nebūti tikras, ar prisiminė visas detales.
Tačiau svarbiame pokalbyje tokia frazė gali būti priežastis užduoti papildomą klausimą:
„Ar yra dar kas nors, ką prisimeni?“
2. „Tu negali to įrodyti“
Tai jau gerokai įdomesnis atsakymas.
Įsivaizduokite, kad žmogaus paklausiama:
„Ar tu tai padarei?“
Užuot atsakęs „ne“, jis sako:
„Tu negali to įrodyti.“
Šie du atsakymai nėra tas pats.
Pirmasis tiesiogiai neigia veiksmą. Antrasis perkelia pokalbį nuo klausimo „ar tai įvyko?“ prie klausimo „ar turi įrodymų?“
Schaferio teigimu, toks atsakymas gali būti vertas papildomo dėmesio.
Tačiau ir šiuo atveju negalima automatiškai daryti išvados, kad žmogus meluoja. Panašiai gali sureaguoti ir nekaltas žmogus, kuris jaučiasi neteisingai kaltinamas.
3. „Kodėl aš turėčiau taip daryti?“
Tai klasikinis atsakymo klausimu pavyzdys.
Žmogaus klausiama:
„Ar paėmei pinigus?“
O jis atsako:
„Kodėl aš turėčiau juos imti?“
Atrodo, kad žmogus ginasi, tačiau techniškai į klausimą jis dar neatsakė.
Schaferio aiškinimu, klausimas gali suteikti papildomo laiko sugalvoti tolesnį atsakymą.
Tiesioginis atsakymas būtų:
„Ne, aš jų neėmiau.“
Tačiau ir čia kontekstas labai svarbus.
Žmonės dažnai atsako klausimu į klausimą dėl nuostabos, pykčio ar pasipiktinimo. Todėl vien ši reakcija nėra patikimas melo įrodymas.
4. „Tu mane kaltini?“
Dar viena reakcija – dėmesio perkėlimas nuo aptariamo įvykio į patį pokalbį.
Pavyzdžiui:
„Ar vakar naudojaisi mano kompiuteriu?“
„Tu mane kažkuo kaltini?“
Dabar jau pirmasis žmogus gali pradėti aiškinti:
„Ne, aš tavęs nekaltinu, tiesiog klausiu…“
Pradinis klausimas lieka neatsakytas.
Schaferio teigimu, toks pokalbio krypties pakeitimas gali suteikti pašnekovui laiko apgalvoti atsakymą arba paskatinti kitą žmogų atsitraukti nuo savo klausimo.
Tačiau ši reakcija taip pat gali būti visiškai nuoširdi – ypač jeigu žmogus iš tikrųjų pasijuto neteisingai įtariamas.
Todėl svarbiausia ne pati frazė, o tai, ar po jos žmogus galiausiai pateikia aiškų atsakymą.
5. „Neprisimenu, kad būčiau tai daręs“
Ši formuluotė įdomi tuo, kad ji nėra tas pats, kas:
„Aš to nedariau.“
Žmogus neigia ne patį veiksmą, o savo prisiminimą apie jį.
Tai palieka galimybę vėliau pasakyti:
„Pasirodo, taip buvo, bet aš tiesiog neprisiminiau.“
Schaferis siūlo atkreipti dėmesį į tokias atsargias formuluotes.
Tačiau atmintis nėra vaizdo įrašas. Žmonės iš tiesų pamiršta įvykius, supainioja jų seką ir gali nuoširdžiai nebūti tikri, ką konkrečiu metu darė.
Todėl ši frazė gali būti signalas užduoti daugiau klausimų, bet ne pagrindas paskelbti žmogų melagiu.
Kūno kalba nėra „melo detektorius“
Populiarus įsitikinimas teigia, kad meluojantis žmogus vengia akių kontakto, muistosi, liečia veidą ar atrodo nervingas.
Tačiau moksliniai tyrimai tokio paprasto ryšio nepatvirtina.
Žmogus gali nervintis todėl, kad yra drovus, bijo būti neteisingai apkaltintas, patiria stresą arba jam tiesiog nemaloni pokalbio tema.
Lygiai taip pat patyręs meluojantis žmogus gali atrodyti visiškai ramus.
Todėl vien iš kūno kalbos patikimai nuspręsti, ar žmogus sako tiesą, negalima.
Svarbiau ne viena frazė, o pokalbio visuma
Jeigu norite geriau įvertinti pasakojimo patikimumą, naudinga stebėti ne vieną tariamą „melo ženklą“.
Daug daugiau informacijos gali suteikti tai, ar žmogaus pasakojimas išlieka nuoseklus, ar jis tiesiogiai atsako į klausimus ir ar pateiktos detalės sutampa su informacija, kurią galima patikrinti.
Pavyzdžiui, vietoje kaltinimo:
„Tu meluoji.“
dažnai naudingiau ramiai paklausti:
„Papasakok nuo pradžių, kas įvyko.“
Vėliau galima paprašyti patikslinti konkrečias detales.
Neieškokite vieno stebuklingo melo požymio
Svarbiausia taisyklė – nė vienos iš šių penkių frazių nelaikyti melo įrodymu.
„Kodėl aš taip daryčiau?“ arba „Tu mane kaltini?“ gali pasakyti ir visiškai nekaltas žmogus.
Buvusio FBI agento išskirti kalbos modeliai veikiau gali parodyti vietas, kuriose verta užduoti papildomų klausimų.
Patikimiau vertinti visą pokalbį, faktus, pasakojimo nuoseklumą ir tai, ar informaciją galima nepriklausomai patikrinti.
Kitaip tariant, geriausias būdas atskleisti melą dažnai yra ne bandyti „perskaityti“ žmogaus veidą, o tikrinti tai, ką jis sako.
