Išėję į pensiją žmonės ne visada tampa laisvai prieinami šeimos poreikiams. Po daugelio darbo metų jie gali norėti daugiau laiko poilsiui, pomėgiams, draugams ir asmeniniams planams. Todėl suaugusių vaikų prašymai neturėtų automatiškai virsti tėvų pareigomis.
Nuolatinė vaikų priežiūra ir vežiojimas
Seneliai gali mielai leisti laiką su anūkais, tačiau tai nereiškia, kad jie turi nuolat juos prižiūrėti. Prašymas kartais padėti skiriasi nuo lūkesčio, kad pensininkas visada bus pasirengęs aukliauti.
Panaši situacija susidaro, kai iš senelių tikimasi reguliariai vežioti anūkus į mokyklą, būrelius ar kitur. Posakis „juk vis tiek esi namuose“ neatsižvelgia į jų planus ir poreikį ilsėtis. Geriau iš anksto susitarti dėl konkrečios pagalbos, o ne laikyti ją savaime suprantama.
Namų, augintinių ir techninių darbų perėmimas
Atostogų metu pensininkų gali būti prašoma prižiūrėti artimųjų būstą ar augintinius. Tokia pagalba gali būti maloni, jei pasiūloma kaip pasirinkimas. Tačiau nebylus įsitikinimas, kad vyresnis šeimos narys būtinai prižiūrės namus, gali kelti nusivylimą ir jausmą, kad jo laikas laikomas mažiau svarbiu.
Taip pat ne visada dera tikėtis, kad pensininkas nemokamai remontuos automobilį, tvarkys namus ar atliks kitus techninius darbus. Net jei žmogus turi reikiamų įgūdžių, prieš prašant verta pasiteirauti, ar jis nori ir gali tuo užsiimti.
Lūkestis nuolat gelbėti finansiškai
Suaugę vaikai sudėtingu metu gali kreiptis į tėvus dėl pinigų. Vis dėlto išėjus į pensiją galimybės padėti gali būti mažesnės, todėl nuolatinis tikėjimasis, kad tėvai apmokės sąskaitas, būstą ar kitus įsipareigojimus, gali kelti įtampą.
Finansinė parama turėtų likti savanorišku sprendimu, o ne pareiga, priskiriama vien dėl giminystės ryšio. Apie pagalbą svarbu kalbėtis atvirai ir gerbti atsakymą, jei jos suteikti neįmanoma.
Visa šeimos švenčių našta
Šventėms reikia ne tik paruošti maistą. Dažnai tenka sutvarkyti namus, priimti svečius, rūpintis jų poreikiais ir vėliau viską sutvarkyti. Jei šis darbas nuolat paliekamas pensininkams vien todėl, kad anksčiau jie jį atlikdavo, jis gali tapti fiziškai ir emociškai varginantis.
Šeimos nariai turėtų tartis, kas priims svečius ir kuo kiekvienas galės prisidėti. Konkreti pagalba, pavyzdžiui, maisto atnešimas ar tvarkymosi perėmimas, sumažina vienam žmogui tenkančią naštą.
Vairuotojo vaidmuo ir nuolatinis emocinis prieinamumas
Pensinio amžiaus žmogaus laisvas laikas nėra neribotas išteklius. Prašymai nuolat nuvežti artimuosius, atsiimti automobilį iš remonto dirbtuvių ar atlikti kitus važiavimus gali pamažu išvarginti, net jei anksčiau tokia pagalba buvo teikiama noriai.
Ne mažiau varginti gali ir nuolatiniai suaugusių vaikų skambučiai apie jų problemas, prašymai patarti ar paguosti. Tėvai gali norėti palaikyti artimuosius, tačiau jiems taip pat reikia laiko poilsiui ir savo gyvenimui. Pagarba jų riboms padeda išlaikyti šiltesnį ryšį be pareigos būti pasiekiamiems visą parą.
