Kai atliekame buitinius ar kitus pasikartojančius darbus, mintys lengvai nuklysta. Tuomet garsiai ištarti keli žodžiai gali padėti sugrįžti prie užduoties, prisiminti planą ir ramiau ją užbaigti. Toks elgesys daugeliui žmonių yra įprastas savireguliacijos būdas.
Garsiai įvardyti veiksmai padeda išlaikyti kryptį
Tvarkant namus, ruošiant maistą ar ieškant pamesto daikto dažnai reikia atlikti kelis veiksmus iš eilės. Jei juos tik mintyse planuojame, dalį jų lengva pamiršti arba nukrypti nuo plano. Ištartas veiksmų eiliškumas tampa paprastu žodiniu priminimu sau.
Pavyzdžiui, galima pasakyti: „Pirmiausia sutvarkysiu stalą, tada pereisiu prie lentynos.“ Tokia formuluotė padeda aiškiau suprasti, ką reikia daryti dabar, o kas gali palaukti.
Didelę užduotį lengviau padalyti į mažesnes
Ilgas darbų sąrašas gali atrodyti painus, ypač kai viską bandome išlaikyti atmintyje vienu metu. Kalbėjimasis su savimi leidžia išskaidyti bendrą tikslą į konkrečius etapus.
Užuot galvojus apie visą tvarkymą iš karto, galima įvardyti vieną sritį, ją užbaigti ir tik tada imtis kitos. Toks būdas padeda sumažinti chaoso pojūtį ir lengviau pastebėti, kas jau padaryta.
Žodžiai gali sugrąžinti dėmesį
Rutininiai darbai dažnai atliekami beveik automatiškai. Dėl to dėmesį gali patraukti telefonas, pašalinės mintys ar kitas aplinkoje vykstantis veiksmas. Garsiai pasakytas kitas žingsnis tampa priminimu grįžti prie dabartinės užduoties.
Šis principas praverčia ne tik buityje. Žmonės kartais balsu pakartoja svarbią informaciją, išdėsto sudėtingo darbo eigą arba primena sau, ką būtina padaryti prieš pereinant prie kito reikalo.
Svarbu ne tik tai, ką sakome, bet ir kaip
Vidinis ar garsiai išsakomas monologas gali veikti ir emocinę savijautą. Griežtas savęs kaltinimas dažniausiai nepadeda greičiau išspręsti problemos. Daug naudingiau tiksliai įvardyti situaciją ir numatyti kitą veiksmą.
Užuot sakę sau, kad esame neorganizuoti, galime pripažinti: „Išsiblaškiau, dabar grįžtu prie pradėto darbo.“ Tokia kalba nėra dirbtinai optimistiška. Ji leidžia pastebėti sunkumą, bet kartu išlaikyti galimybę jį spręsti.
Realistiškas padrąsinimas padeda pradėti
Kai laukia nemalonus skambutis, sudėtingas darbas ar varginanti buities užduotis, trumpa padrąsinanti frazė gali palengvinti perėjimą nuo nerimo prie veiksmo. Tai nebūtinai turi būti kategoriškas įtikinėjimas, kad viskas bus lengva.
Veiksmingesnė gali būti rami ir konkreti mintis: „Padarysiu pirmą dalį, o tada įvertinsiu, kas liko.“ Jei žmogus pavargęs, verta pripažinti savo būseną ir pasirinkti svarbiausius darbus, o ne reikalauti iš savęs atlikti viską iš karto.
Kada verta atkreipti į tai daugiau dėmesio
Retkarčiais garsiai komentuoti savo veiksmus, planuoti ar save padrąsinti savaime nėra keista. Vieniems žmonėms patogiau viską apgalvoti tyliai, kitiems mintis lengviau suformuluoti jas ištarus.
Vis dėlto reikėtų atskirti sąmoningą pokalbį su savimi nuo patirčių, kai girdimi svetimi ar nekontroliuojami balsai, keliantys baimę arba trukdantys kasdieniam gyvenimui. Tokiu atveju svarbu kreiptis profesionalios pagalbos.
