Sergant diabetu, nedidelė nuospauda, įbrėžimas ar nutrinta vieta gali likti nepastebėti. Sumažėjęs jautrumas ne visada leidžia pajusti traumą, o sutrikusi kraujotaka gali apsunkinti gijimą. Todėl pėdų būklę svarbu vertinti ne tik pagal skausmą, bet ir reguliariai jas apžiūrėti.
Kodėl nedidelė trauma gali komplikuotis
Ilgą laiką padidėjęs cukraus kiekis kraujyje gali pažeisti nervus. Ši būklė dažnai pirmiausia paveikia pėdas ir pirštus. Iš pradžių gali atsirasti dilgčiojimas, „skruzdėlyčių“ pojūtis ar tirpimas, vėliau gali suprastėti temperatūros ir skausmo jutimas.
Kartu gali pablogėti apatinių galūnių kraujotaka. Audiniai negauna pakankamai deguonies ir kitų gijimui reikalingų medžiagų, todėl žaizda gali gyti lėčiau. Jei pažeista vieta nuolat spaudžiama vaikštant, nedidelis įtrūkimas ar nubrozdinimas gali didėti.
Nervų pažeidimo ir kraujotakos sutrikimo derinys dažnai vadinamas diabetine pėda. Skausmo nebuvimas šiuo atveju nėra patikimas ženklas, kad pėda sveika.
Kokius pojūčius ir pokyčius verta pastebėti
Jautrumo pokyčiai gali vystytis palaipsniui. Galimas ne tik nejautrumas, bet ir padidėjęs jautrumas: deginimas, duriantis ar šaudantis skausmas, raumenų mėšlungis. Nemalonūs pojūčiai kartais labiau vargina naktį, o net lengvas prisilietimas gali tapti skausmingas.
Nervų pažeidimas taip pat gali būti susijęs su raumenų silpnumu ir prastesne koordinacija. Dėl to eisena tampa ne tokia stabili, o traumų tikimybė gali padidėti.
Apžiūrint pėdas svarbu atkreipti dėmesį į:
- pūsles, nuospaudas ir nutrynimus;
- įpjovimus, įtrūkimus, opeles ar nubrozdinimus;
- paraudimą, patinimą ar neįprastai šiltą odos vietą;
- mėlynes, odos spalvos pokyčius ir pleiskanojimą;
- sausą, suskilinėjusią odą.
Kaip kasdien tikrinti pėdas
Jei jautrumas sumažėjęs, vien pojūčiais pasikliauti nepakanka. Pėdas reikėtų apžiūrėti kasdien, taip pat patikrinti vietas tarp pirštų ir padus. Sunkiau matomas vietas galima apžiūrėti pasitelkus veidrodį.
Pėdas galima plauti šiltu vandeniu ir švelniu muilu, o po to kruopščiai nusausinti. Ypač svarbu nepalikti drėgmės tarp pirštų. Jei oda sausa, galima naudoti drėkinamąją priemonę, tačiau jos nereikėtų tepti tarpupirščiuose.
Esant sumažėjusiam jautrumui, geriau nevaikščioti basomis, net ir namuose. Ant grindų esantis smulkus daiktas gali sužeisti odą, o traumos žmogus gali nepajusti.
Kas gali padidinti pažeidimų riziką
Pėdų odą gali žaloti ankšta ar besitrinanti avalynė. Į batą patekęs akmenukas taip pat gali nuolat spausti tą pačią vietą, nors žmogus to nepastebės. Nuospaudos ir suragėjusi oda dažnai susidaro ten, kur pėda patiria didesnį spaudimą, todėl jų nereikėtų ignoruoti.
Rizika didesnė, kai kartu yra prastesnė kraujotaka, nervų pažeidimas, rūkymas, sunkiau kontroliuojamas cukraus kiekis kraujyje ar pakitusi pėdos forma. Tokiais atvejais net iš pažiūros menkas pažeidimas gali gyti ilgai.
Kada būtina kreiptis į gydytoją
Atvirą opą ar gilesnę žaizdą pėdoje turėtų kuo greičiau įvertinti gydytojas. Taip pat nereikėtų laukti, jei įprastas pažeidimas po kelių dienų nepradeda gyti.
Skubiau pagalbos reikėtų ieškoti pastebėjus aplink žaizdą didėjantį paraudimą, patinimą, pažeistos vietos šilumą ar išskyras. Karščiavimas gali rodyti, kad infekcija nėra apsiribojusi vien paviršiniu odos pažeidimu. Dėmesio verti ir gilūs pažeidimai bei rausvi, tamsiai raudoni ar rusvi odos plotai.
Medicininio įvertinimo taip pat reikia, jei ilgai nepraeina tirpimas, dilgčiojimas, deginimas, skausmas ar raumenų silpnumas, ypač kai simptomai stiprėja arba trukdo miegoti ir kasdienei veiklai.
