Abi medžiagos gali tapti naudingu mulčiu, tačiau jų savybės skiriasi. Pjuvenos paprastai yra smulkesnės ir dažnai lengviau gaunamos, o medžio skiedros ilgiau išlaiko savo struktūrą. Renkantis verta atsižvelgti į medžiagos šviežumą, dalelių dydį, dirvožemio reakciją ir vietą, kurią norima uždengti.
Dalelių dydis lemia mulčio savybes
Pjuvenos yra smulkios, beveik dulkių pavidalo, todėl greičiau susiguli į tankesnį sluoksnį. Toks mulčias gali prasčiau praleisti vandenį ir orą, ypač jei jo priklojama per daug.
Medžio skiedros sudarytos iš kelių centimetrų dydžio gabalėlių. Jos mažiau susispaudžia, ilgiau išlieka purios ir paprastai geriau praleidžia drėgmę bei orą. Mulčiui tinkamiausios maždaug 1–5 cm dydžio dalelės: labai smulkios greitai susigula, o pernelyg stambios prasčiau sulaiko drėgmę.
Šviežios medienos poveikis azoto kiekiui
Skildama šviežia mediena gali surišti dirvožemyje esantį azotą, todėl augalams jo gali laikinai trūkti. Šis poveikis labiausiai pastebimas naudojant šviežias pjuvenas, todėl mulčiui geriau rinktis perpuvusias medžiagas.
Jei turimos tik šviežios pjuvenos, prieš jas paskleidžiant augalus reikėtų papildomai pamaitinti organinėmis trąšomis. Vis dėlto šviežios medienos nereikėtų įterpti į dirvą.
Skiedros taip pat gali surišti azotą, jei įkasamos į žemę. Tačiau naudojamos kaip paviršinis sluoksnis jos paprastai kelia mažiau rūpesčių. Prie jaunų daigų šviežios medienos vis tiek geriau nedėti.
Kada svarbus dirvožemio rūgštingumas?
Pjuvenos, ypač šviežios arba tik šiek tiek suskaidytos, palaipsniui gali rūgštinti dirvožemį. Todėl jos ne vienodai tinka visiems augalams.
Skiedros dažniausiai lemia neutralią arba silpnai rūgščią reakciją, tačiau daug kas priklauso nuo medienos rūšies. Lapuočių skiedros gali būti naudojamos darže, gėlynuose ir prie uogakrūmių. Spygliuočių skiedros labiau tinka augalams, kuriems palanki rūgštesnė terpė, pavyzdžiui, spygliuočiams, azalijoms ir šilauogėms.
Pjuvenų privalumai ir naudojimo sąlygos
Perpuvusios pjuvenos gali būti tinkamos vaismedžiams, krūmams, braškėms ir bulvėms. Jos sudaro izoliacinį sluoksnį, padeda išlaikyti dirvos šilumą žiemą, o palaipsniui skaidydamosi gali prisidėti prie dirvožemio struktūros ir aeracijos gerinimo.
Ši medžiaga dažnai kainuoja nedaug arba gaunama nemokamai, pavyzdžiui, iš kaimynų po statybos darbų. Tačiau pjuvenas būtina tinkamai laikyti. Ilgai drėgnoje vietoje gulėjusios ir pradėjusios rūgti ar fermentuotis pjuvenos po augalais gali pridaryti daugiau žalos nei naudos.
Pjuvenų sluoksnio storis priklauso nuo jų būklės: perpuvusioms pjuvenoms dažnai pasirenkamas storesnis sluoksnis, tačiau svarbu neleisti jam susidaryti į tankią, orui ir vandeniui nepralaidžią plutą.
Kada praktiškesnės medžio skiedros?
Skiedros labiau tinka ten, kur svarbus ilgaamžiškumas ir tvarkinga išvaizda. Jos naudojamos gėlynuose, palei takus ir aplink medžius. Skirtingai nei smulkios pjuvenos, skiedros paprastai nevirsta tankia pluta, todėl danga ilgiau išlieka puri.
Dažniausiai skiedros paskleidžiamos maždaug 4–6 cm sluoksniu. Kadangi jos lėčiau suyra ir ilgiau išlaiko formą, papildomai jų paprastai prireikia maždaug kas vienus ar dvejus metus. Vienodas dalelių dydis taip pat palengvina sluoksnio paskleidimą.
Praktiškas sprendimas gali būti derinti abi medžiagas: perpuvusias pjuvenas naudoti ten, kur svarbesnė jų nauda dirvai ar rūgštesnė terpė, o skiedras rinktis vietose, kur norima patvaresnio ir estetiškesnio paviršiaus.
